DĖL PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-751 71 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

1 straipsnis. 71 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 71 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal šį Įstatymą laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo šio straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą.

Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu tokie asmenys turi įrodymų, kad:

1. jų valdymo organai ar atskiri valdymo organų nariai nėra tie patys asmenys ir

2. jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais.“

Pastabos/komentarai:

1. Įstatyminė nuostata suformuluota taip, kad asmuo, norėdamas išvengti PVM registracijos (kai pajamos nesiekia 45 000 E ribos) privalo turėti įrodymus, kad tenkinamos abi sąlygos nurodytos 1 ir 2 punktuose.

Taigi, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad juridiniai asmenys įrodo, kad jų veikla nėra to paties pobūdžio (kaip suprantame, to paties pobūdžio reiškia tokia pati pagal Ekonominės veiklos klasifikatorių) ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais, tačiau atskiri valdymo organų nariai sutampa arba įmonių vadovas tas pats asmuo. Tokiu atveju, potencialiai galėtų susiklostyti tokia pati situacija, kokia yra ir šiandien, kai asmenys būtų matomi, kaip vienas PVM mokėtojas, t.y., matomas dirbtinis verslo išskaidymas situacijose, visiškai nepagrįstai.

Aplinkybė, kad keliems juridiniams asmenims vadovauja tas pats asmuo neturėtų būti „automatiškai“ vertinama, kad veikla į atskirus juridinius vienetus yra skaidoma dirbtinai. Aplinkybė, kad tas pats asmuo vadovauja kelioms įmonėms, kurios užsiima to paties pobūdžio veiklomis nereiškia, kad asmuo pasirinko skirtingas veiklas vykdyti per skirtingus juridinius vienetus siekiant išvengti PVM sumokėjimo prievolės ir pasinaudoti PVM lengvata.

Pavyzdys Nr. 1: Rimas turi 100 proc. akcijų įmonėje, teikiančioje autoserviso paslaugas (pajamos didelės virš 100 000/ 12mėn.) ir įmonėje, pardavinėjančias gėles (pajamos mažos: 25 000/12 mėn.). Rimas yra abiejų įmonių vadovas. Tokius verslus Rimas įsteigęs, nes nusprendė diversifikuoti rizikas ir veikti viena nuo kitos nepriklausančiose sferose, o ne dėl to, kad norėjo išskaidyti verslus ir taip išvengti PVM. Rimas niekada neįrodytų, kad tenkina 1 punkte nurodytą sąlygą ir būtų priverstas savo įmonę, pardavinėjančią gėles registruoti PVM mokėtoja, nors akivaizdu, kad verslai mažai ką turi bendro ir yra išskaidyti dėl kitų racionalių priežasčių, o ne dėlto, kad Rimas nori išvengti PVM mokėjimo į biudžetą.

Siūlome straipsnį formuluoti taip, kad tik egzistuojant visiems ryšiams kartu, t.y.:

1. finansiniams (kai vienas asmuo kontroliuoja kitą asmenį), IR

2. organizaciniams (kai įmonėms vadovauja tie patys vadovai), IR

3. ekonominiams (kai įmonės veikia viena kitos naudai),

tik tuomet tokie asmenys turi būti matomi kaip vienas asmuo PVM prasme, ir turi registruotis PVM mokėtojais jų pajamoms kartu peržengus 45 000 E ribą.

2. Nėra aiški formuluotė „veikla to paties pobūdžio“, pvz. jeigu asmuo naudodamas tas pačias žaliavas gamina skirtingus maisto produktus arba produktai parduodami su skirtingais prekės ženklais – ar tai jai patektų po šia formuluotė? Taip pat nėra aišku, ar tai turi būti pagrindinė veikla ar pakanka nors vieno to paties pobūdžio sandorio? Esama formuluotė, praktikoje sukels daug interpretavimo problemų/subjektyvaus vertinimo, ko pasėkoje gali kilti mokestiniai ginčai.

Jeigu projekto rengėjai turėjo omenyje, kad to paties pobūdžio ekonominė veikla, tai veikla sutampanti vadovaujantis ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi, tai siūlytume tai aiškiai nurodyti tai nuostatoje, nes nėra aišku, kokiais kriterijais vadovaujamasi.

3. Kaip suprantame, Europos Komisija yra nurodžiusi ir reikalauja, kad „susijusių asmenų PVM registracijos taisyklė“ būtų taikoma tik tais atvejais, kai esama dirbtinio skaidymo, kuriuo siekiama pasinaudoti PVM lengvata, t.y. iš esmės nesąžiningo elgesio atvejais. Pažymėtina, kad pagal LVAT suformuotą teisminę praktiką, esant sukčiavimo/piktnaudžiavimo atvejams įrodinėjimo našta turi tekti mokesčių administratoriui, o ne mokesčių mokėtojui. Kaip nurodo LVAT, šią išvadą grindžia 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Todėl, numatomos nuostatos turėtų būti įvertintos ir MAĮ, ir LVAT praktikos kontekste.

Ištrauka iš LVAT praktikos:

Šioje vietoje teisėjų kolegija akcentuoja, kad įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Iš principo analogiškas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles yra akcentavęs ir Teisingumo Teismas – atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu (ESTT sprendimo byloje Mahagében ir D?vid 49 p.).

Pvz., [2016-07-08][nuasmeninta nutartis byloje][eA-601-602-2016].docx

4. Taip pat siūlome atkreipti dėmesį į tai, kad, jeigu buvo padarytas sprendimas keletą asmenų matyti kaip vieną asmenį PVM prasme, esant itin glaudiems tarpusavio finansiniams, organizaciniams, ekonominiams ryšiams, vadinasi, Lietuva nusprendė pasinaudoti galimybe įgyvendinti PVM Direktyvos 11 straipsnį, kuris vienintelis leidžia valstybėms narėms keletą asmenų matyti kaip vieną asmenį PVM prasme, esant atitinkamoms sąlygoms.

Siūlome atkreipti dėmesį į ESTT suformuotą praktiką, pagal kurią, kai keletas asmenų yra matomi kaip vienas asmuo PVM prasme, kyla tokios pasekmės: -

• toks keleto asmenų traktavimas kaip vieno užkerta kelią PVM grupės nariams toliau teikti PVM deklaracijas atskirai ir toliau būti identifikuojamiems savo grupėje ir už jos ribų kaip individualūs apmokestinamieji asmenys, nes tik vienas apmokestinamasis asmuo turi teisę pateikti PVM deklaracijas (ESTT bylos C-812/19; C-7/13; C‑162/07);

• tarpusavyje tokie asmenys tiekia prekes ir teikia paslaugas be PVM (nes jie juk vienas asmuo PVM prasme);

Esame įsitikinę, kad jeigu Lietuva nori įgyvendinti PVM Direktyvos 11 str., ji turi tai padaryti pilnai, kaip to reikalauja PVM Direktyvos 11 str. ir ESTT praktika. Šiandien, kaip suprantame, nėra teisinių ir techninių galimybių tokiems asmenims, kurie bus matomi kaip vienas asmuo PVM prasme, teikti vieną PVM deklaraciją ir tarpusavyje tiekti prekes ir teikti paslaugas be PVM.

Kol nėra sudarytos tokios sąlygos, Lietuva apskritai turėtų panaikinti šį PVMĮ 71 str. 7 d.

Pagarbiai Lietuvos mokesčių konsultantų asociacija
Vykintas Valiulis
Vilma Priluckytė
Karolina Jogminaitė-Matačienė